Istoriko dr. Mindaugo Šapokos (Lietuvos istorijos institutas) teigimu, Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) bendrame kontekste Saločių mūšis pagal dalyvavusių karių skaičių užima 30–40 vietą, o dabartinės Lietuvos teritorijoje tai buvo didžiausias mūšis. Jis įvyko 1703 m. kovo 29 d. tarp Saločių miestelio (nuo jo ir mūšio pavadinimas) ir Šakarnių kaimo. Iš Joniškio per Linkuvą, Pasvalį ir Saločius, Biržų link žygiavęs generolo majoro pulkininko Adamo Ludwicko Lewenhaupto (1659–1719) vadovaujamas švedų 1200 pėstininkų (infanterijos), reiterių (128) ir jų sąjungininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio didžiojo maršalkos Aleksandro Povilo Sapiegos (1672–1734) kavalerijos (200) korpusas (viso apie 1500), turėjęs kelias patrankas, susirėmė su jungine 3700 rusų pėstininkų ir 3200–3500 lietuvių kavaleristų, turėjusių 11 patrankų, kariuomene (viso apie 7000–7500), įsirengusią stovyklą-vagenburgą strateginėje vietoje prie brastos per Mūšą. Mūšį laimėjo švedai, taip parodę reguliariosios kariuomenės pranašumą.
Archeologinius tyrimus šio mūšio vietoje Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas atlieka ketvirtąjį sezoną iš eilės. Ankstesnių tyrimų metu buvo fiksuotos šios spėjamos struktūros ir radiniai: 1) ankstyvojo bronzos amžiaus bronzinio įtveriamo atkraštinio kirvelio (apie 1500 m.) radimvietė; 2) senųjų kelių Vilnius–Pasvalys–Bauskė–Ryga ir Žagarė–Joniškis–Biržai vietos (keliai naudoti nuo bronzos amžiaus iki pat XX a., intensyviai XIV–XIX a.); 3) Viduramžių senovės gyvenvietė (XIII–XIV a.) su juvelyro sodyba; 4) degintinio kapinyno (XIII a. antroji pusė–XIV a.) upelyje vieta; 5) Šakarnių kaimavietė su XVI–XX a. pirmosios pusės atsitiktiniais radiniais; 6) Šakarnių XVII–XIX a. pavienių 2–3 sodybų ir karčemos vietos; 7) Mažųjų Saločių dvarvietė (XVII–XX a. pirma pusė); 8) 1703 m. Saločių mūšio laukas (susidūrimo ruožas – 17–18 ha) ir sąjungininkų lietuvių ir rusų stovyklos-vagenburgo vieta (apie 9 ha); 9) Latvijos nepriklausomybės karo (1919 m. balandžio 17 d.–gegužės 23 d.); 10) Antrojo pasaulinio karo (1944 m. liepos 30 d.–rugpjūčio 2 d.) veiksmų reliktai.
2025 m. žvalgymų metu rasta įprastų radinių – švino kulkų ir patrankų sviedinių skeveldrų, kurie leido patikslinti informaciją apie mūšio lauko epicentrą priešais stovyklą-vagenburgą. Taip pat tyrimų metu surinkti įvairūs XVII–XX a. radiniai: monetos, pasagos, aprangos detalės ir kt., be 1703 m. mūšio švino kulkų, gausiai rasta 1919 m. Nepriklausomybės karo, pavienių 1944 m. šovinių gilzių ir kulkų, šrapnelių ir kt.
Įdomesni radiniai aptikti melioruoto bevardžio upelio dugne – žalvarinis pakabutis, kilpelė ir pasaginė segė (XIII a. antroji pusė–XIV a. pirmoji pusė, radinių pateikimo kontekstas po kol kas neaiškus, tikėtina tai buvo aukojimo vieta), dvi geležinės pasagos (apie 1700 m.), bajoro antspaudas su inicialais (XVIII a.), varinė aludario plaketė (XIX a. antroji pusė–XX a. pradžia).
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto, bendradarbiaujant su Žiemgalos draugijos Pasvalio skyriumi su Pasvalio krašto muziejumi, surengtoje ekspedicijoje savanoriškais pagrindais dalyvavo MINK (Metalo ieškiklių naudotojų klubas, 12 asmenų), Pasvalio Artefaktų ieškotojų klubo „Metalo broliai“ (10 asmenų) nariai, savanoriai iš Pasvalio, Joniškio, Šiaulių (viso 26 žmonės).
Ernesto Vasiliausko ir Gražvydo Balčiūnaičio nuotraukos
