Rhesanium
Stalo teatras / objektų teatro spektaklis
2025 m. lapkričio 20 d. 18.00 val.
Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Teatro salė
(319 aud., S. Nėries g. 5, Klaipėda)
Prūsų lietuvis Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776–1840) – vienas pamatinių lietuvių kultūros istorijos veikėjų. Iš praeities portretų į mus žvelgia kadaise gyvenęs ir kūręs žmogus, švelnaus akių spindesio, bet nepažinus ir tolimas tarsi mistinis kalnas. Jo veiklos apibrėžti vienu žodžiu neįmanoma: dvasininkas, pedagogas, filologas, religinių raštų redaktorius ir vertėjas, publicistas, istorikas ir netgi poetas.
Gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, kurį, dar jam gyvam esant, didžiosios kopos smėlis užklojo, nepalikęs nei namų, nei bažnyčios, nei „sodų žaliųjų ir kūdrų“, kaip rašė pats Rėza elegijoje „Nugrimzdęs kaimas“. Dabartiniame Neringos herbe šis kaimas žymimas liūdnai – tuščiu stačiakampiu.
Rėzai buvo dveji, kai mirė jo motina. Šešerių neteko ir tėvo. Pakrantės užeigos savininko Rėzos šeimynos nariai, Liudviko broliai ir seserys, buvo išdalinti kaimynams ir giminėms. Jis pats buvo priglaustas kaimyno žvejo, vėliau Rasytės pašto viršininko, galiausiai įvaikintas tolimo giminaičio precentoriaus.
Banguota Rėzos biografijos ir kūrybos linija įspūdinga, tačiau vien faktai negali paaiškinti viso gyvenimo turinio reikšmės ir prasmės. Ką mes žinome apie šį žmogų, gyvenusį amžių sandūroje? Kodėl jam rūpėjo savo elegijoje ištarti: „Kas po tūkstančių metų ras pėdsakus tavo, tėvyne?“
Numanome, kad Rėzos vaikystė buvo sudėtinga, kol rado nuolatinį prieglobstį ir namus, iš kurių ėjo į mokslus Karaliaučiuje, o vėliau tapo mokslininku. Suprantame, kad be Rėzos pastangų šiandien galbūt nežinotume Donelaičio, lietuviškojo hegzametro genijaus, būtų prarasta ir daugybė lietuvių liaudies dainų. Matome, kad šis našlaitis, nesukūręs savo šeimos, tapo dvasiniu tėvu daugeliui, turėjo begalinės atjautos ir besąlygiškai rūpinosi kitais: testamentu paliko turtą savo vardu pavadinto studentų bendrabučio įsteigimui ir išlaikymui. Bendrabutis vadinosi Rhesanium.
Aktoriaus Sauliaus Čėplos personažas su įkarščiu leidžiasi ieškoti to, kas baugina, pamiršta, užsimetę atminties stalčiuose. Iš detalių kuriami Rėzos laikmetį ir aplinką atstovaujantys kitų veikėjų portretai. Pasigirsta net filosofo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“ ištraukos, Donelaičio „Metų“ pamokslavimas geros valios žmonėms, iš Pašto keliu važiavusios karietos pabirę laiškai ima šnekėti, ir paaiškėja, kad „praeities šalies“ žmonės ne tik gyvi, bet ir ieškantys, pranešantys, patariantys ir laukiantys.
Teatras neiliustruoja biografijos, bet pasakoja apie Rėzos išgyvenimus atgyjančiais objektais, garsais ir poetine vaizdinių atmosfera. Valandos trukmės spektaklyje „Rhesanium“ sužaidžiama ir sugrojama gyvenimo kelionė nuo benamystės iki būtovės bendrabučio.
Spektaklio režisierė - Saulė Degutytė
Dramaturgė - Sandra Bernotaitė
Vaidina - Saulius Čėpla
Kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė
Dailininkė - Renata Valčik
Šviesų dailininkas - Rimas Molis
Muziką atlieka - Snieguolė Dikčiūtė/Saulė Degutytė
Spektaklio premjera 2021 11 14
Sukūrimą finansavo Lietuvos kultūros taryba
Spektaklio pasirodymą finansuoja KU Ateities paramos fondas
-----
Spektaklis yra VIII tarptautinės tarpdalykinės mokslinės konferencijos „Tradicijos ir modernybės sąveika“, skirtos pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio L. Rėzos „Dainos, oder Litthauische Volkslieder“ (1825) 200-osioms metinėms, programos dalis.
Klaipėdos universitetas
2025 m. lapkričio 20–21 d.
Programa: https://shmf.ku.lt/lt/konferencijos/tradicijos-ir-modernybes-saveika
