Akys – gyvos, žvilgsnis – tiesus, kalba – be nutylėjimų. Gintarė iš tų žmonių, kurie šalia atrodo paprasti, bet vos prisėdus šalia – pasijunti saugus. Nes ji girdi, ne tik klauso. „Empatija – tai mano stiprybė“, – sako ji paprastai, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.
Jūros terapija
Gintarė gimusi ir augusi Klaipėdoje. „Beprotiškai myliu jūrą“, – prisipažįsta. Jūra jai – ne tik kraštovaizdis, bet terapija, uostas mintims ir įkvėpimo šaltinis. „Beklausydama bangų ošimo ir stebėdama, kaip jos muša į krantą, pradedu mąstyti kitaip. Čia randu idėjų, atsikvėpiu ir tiesiog būnu su savimi“, – pasakoja ji.
„Džiazuojantis“ universitetas
„Nuo pirmųjų studijų dienų praminiau KU „džiazuojančiu“ universitetu“, – sako ji, paaiškindama, kad tai atspindi universiteto gebėjimą sukurti dinamišką, įkvepiančią ir įvairiapusišką aplinką. Ji stebisi, kaip universitetas sugeba rasti balansą tarp aukšto lygio studijų ir daugybės veiklų, suteikiančių studentams galimybę augti ir išbandyti save.
Ji studijuoja žurnalistiką – specialybę, kurioje rado viską, ką mėgsta: žmones, istorijas, pokalbius, filmavimą. „Žurnalistas turi būti ne tik smalsus, bet ir gebėti išklausyti, kartais patylėti. Suprasti, o ne tik klausti“, – sako ji. „Mėgstamiausia žurnalistikos sritis – interviu filmavimas“, – teigia ji. „Ne tik dėl to, kad patinka bendrauti, bet ir todėl, kad visada žavėjausi žurnalistais, kurie sugeba atskleisti pašnekovą dar nematytomis spalvomis. Manau, kad tai yra tikras menas, kurio vis dar mokausi“, – priduria ji.
KU, pasak Gintarės, yra vieta, kur ne tik mokaisi teorijos, bet ir bandai. Po praktikos projekte „Lietuvos balsas“ ji dar aiškiau suprato, kur norėtų sukti. „Televizija – ne svajonė, o kryptis.“
Kai padėti kitam – tampa poreikiu
Nors dauguma žmonių dažnai ieško laisvo laiko po sunkios savaitės, ši studentė laikosi priešingos nuomonės – ji tiesiog negali sėdėti be veiklos. „Nelabai mėgstu turėti laisvo laiko, vis norisi kažką veikti“, – sako ji. Kai atsirado kelios laisvos dienos per savaitę, ji nusprendė jas praleisti prasmingai. „Savanoriauti man patinka ir Caritas nebuvo mano pirmoji savanorystė. Anksčiau savanoriavau senelių namuose, organizavau renginius, dirbau maisto banke. Norėjosi skirtingos patirties, todėl dabar esu Carito dalis ir labai tuo džiaugiuosi“, – teigia ji. Savanorystė tapo jos gyvenimo būdu, o noras suteikti pagalbą kitiems visada buvo jos varomoji jėga. „Savanoriaudama jaučiu, kad gaunu daugiau nei duodu. Senjorų ir vaikų šypsenos, pagarba ir pasitikėjimas – tai yra neįkainojami dalykai, kurių nenusipirksi už jokius pinigus“, – teigia Gintarė.
Būti KU ambasadore – garbė, o ne tik pareiga
„Kai vilkiu KU džemperį – jaučiuosi taip, lyg nešiočiau ne tik universiteto simboliką, bet ir atsakomybę už tai, kaip žmonės jį mato“, – sako Gintarė. Ambasadorystė jai – ne tik veikla ar dar viena eilutė CV. Tai – vidinis ryšys su vieta, kurią vadina savąja, ir su žmonėmis, kuriems nori parodyti, kiek daug čia galima atrasti.
Jos tikslas – ne įkalbėti, o pasidalinti. „Kai kalbu su abiturientais, nekalbu jiems kaip universiteto atstovė. Kalbu kaip žmogus, kuris pats ėjo tuo keliu, kuris pažįsta abejojimą, nežinojimą, o dabar gali papasakoti, ką rado čia.“
Ambasadorystė jai atnešė ne tik renginius ar išvykas, bet ir vidinį pokytį. „Pradėjusi šią veiklą supratau, kad kiekvienas mūsų gali įkvėpti kitą – ne būtinai dideliais darbais, kartais tiesiog buvimu šalia, klausymu, padrąsinimu.“ Ji ypač prisimena vieną akimirką – studijų mugę jos buvusioje mokykloje. „Stovėjau prie KU stendo ir žiūrėjau į tą patį koridorių, kuriame prieš kelerius metus pati stovėjau. Tik tada – su klausimais. Dabar – su atsakymais. Tai buvo toks tykus susitikimas su praeitimi.“
Laiko valdymas? Ne stebuklas, o pasirinkimas
Kai jos paklausi, kaip viską suspėja – ji nesureikšmina. „Tiesiog planuoju. Bet visada palieku vietos sau.“ Tą „vietą sau“ dažniausiai užpildo jūra, knyga, o kartais – šokis. Šią veiklą, kurią anksčiau buvo palikusi nuošaly, šiemet žada vėl sugrąžinti į savo dienotvarkę. „Vis dėlto pasižadėjau, kad šiais metais vėl grįšiu šokti“, – ryžtingai teigia Gintarė.
Ir pabaigai – paprasta tiesa
„Jei nori – gali“, – sako Gintarė. Ir jos gyvenimas šį posakį ne tik kartoja, bet ir įrodo.
